Ū k v a i z d i s (atsargiai atsistoja). Ne, senjore, mes bijome jūsų - o ji mums įkvepia drąsos. Iš tikrųjų atrodo, kad ji ničnieko nebijo. Gal būt, jūs galėtumėte ją įbauginti.
<..>
Ž a n a (nekantriai, bet draugiškai). Visi sako, kad aš pamišusi, kol pasikalba su manimi, pone. Bet klausykite, juk viešpats Dievas liepia jums daryti tai, ką aš, jo įkvėpta, jums sakau.
<..>
P u l a n ž i (lėtai). Ji kažkokia ypatinga. Ten, sargybinėje, kai kurie gan nepadoriai šneka ir elgiasi, bet prie jos nebuvo ištartas nė vienas žodis, kuri būtų įžeidęs ją kaip moterį. Prie jos jie liovėsi keiktis. Ne, ji kažkokia ypatinga. Ir todėl reikia išbandyti šią priemonę.
<..>
P u l a n ž i. Tikras dalykas. Jos žodžiai ir jos karštas tikėjimas į Dievą uždegė mane.
<..>
Ž a n a. Aš girdžiu balsus, kurie man pasako, ką veikti. Jie eina iš Dievo.
R o b e r a s. Jie eina iš tavo vaizduotės.
Ž a n a. Aišku. Juk taip mus ir pasiekia žinios iš Dievo.
<..>
Ž a n a. Aš nieko nesuprantu, ką Jūs šnekat. Mes visi esame dangiškojo karaliaus pavaldiniai, o jis kiekvienam mūsų davė nuosavą šalį ir savo kalbą, liepdamas jų laikytis. Kitokiu atveju, nukauti anglą mūšyje būtų žmogžudystė, ir jums, pone, po mirties grėstų pragaro liepsnos. Reikia galvoti ne apie savo pareigas senjorui, o apie savo pareigas Dievui.
<..>
A r k i v y s k u p a s (ryžtingai). Na, na! Taip nedera elgtis. Ponas kamerheri, labai prašau! Reikia prisilaikyti šiokios tokios tvarkos. (Dofinui) O jūs, jūsų kilnybe, jeigu jau nesugebate valdyti savo karalystės, tai bent valdykite save.
<..>
A r k i v y s k u p a s. Stebuklas, mano drauge, tai įvykis, kuris sužadina tikėjimą. Čia glūdi stebuklų esmė ir užduotis. Jie gali atrodyti labai nuostabūs žmonėms, kurie juos regi, ir labai paprasti tiems, kurie juos padaro. Bet tai nesvarbu. Jeigu jie sutvirtina arba pagimdo tikėjimą, vadinasi, jie - tikri stebuklai.
<..>
Ž a n a (rimtai). Karoli! Aš kilusi iš žemės ir visą savo stiprybę gavau, dirbdama žemę. Ir aš tau pasakysiu: žemė duota tau, kad ją teisingai valdytum ir įgyvendintum joje taiką, o ne tam, kad ją užstatinėtum, nelyginant girtuoklė savo vaiko drabužėlius. Aš dievo siųsta tau pasakyti, jog turi atsiklaupti katedroje ir iškilmingai atiduoti savo karalystę viešpačiui dievui per amžių amžius ir pasidaryti didžiausiu karaliumi žemėje kaip jo vietininkas ir įgaliotinis, jo karys ir tarnas. Tuomet pati Prancūzijos žemė taps šventa, jos kariai bus viešpaties kariai, maištingieji hercogai bus maištininkai prieš dievą, o anglai parpuolę maldaus tave, kad leistum jiems taikingai grįžti į savo teisėtas žemes. Nejaugi tu būsi pasigailėjimo vertas Judas ir išduosi mane ir tą, kurs mane siuntė?
<..>
P a ž a s (vėl kaip ir pirma pačiumpa alebardą ir keliskart stuktelia į grindis). Tylos prieš jo kilnybe. Karalius kalba. (Įsakmiai) Ar jūs pagaliau nutilsit!
<..>
D i u n u a (juokiasi iš naivumo ir tuo pačiu tonu kartoja). Taip tai taip, mergužėle, bet narsi širdis tvirtomis kopėčiomis gali perkopti stipriausią akmenų sieną.
<..>
Ž a n a. Aš ne narsuolis, o dievo tarnas. Mano kardas pašventintas, aš jį radau už altoriaus ševntosios Kotrynos bažnyčioje, kur dievas jį paslėpė. Aš, gal būt, nesmogsiu juo nė vieno kirčio, - mano širdis kupina drąsos, o ne pykčio. Aš vesiu, o tavo kariai seks paskui mane - tik tiek galiu padaryti. Bet aš turiu tai padaryti, ir tu manęs nesulaikysi.
<..>
D i u n u a (atsistoja). O dabar - prie bokštų! Tu mane kvietei sekti paskui tave. Dabar aš tave kviečiu - vesk!
<..>
D i d i k a s. Va čia tai bent darbas. Nieko pasaulyje nėra puikesnio, kaip graži knyga su taisyklingai išdėstytomis sodrių juodų raidžių kolonomis, su dailiomis paraštėmis ir meistriškai priderintais spalvotais paveikslėliais. Bet nūdien žmonės, užuot gėrėjęsi knygomis, jas skaito. Tarytum knyga - tai lašinių ir sėlenų užsakymas, kurį jūs ten keverzojate.
<..>
Ž a n a. Žanai, šiame pasaulyje nėra man vietos. Jei manęs nepribaigs godemai ir burgundai, tai pribaigs prancūzai. Jeigu ne tie mano balsai, visai drąsos netekčiau. Štai kodėl atėjau čionai slapta viena pasimelsti po karūnacijos. Aš tau kai ką papasakosiu, Žanai... Tuos balsus aš girdžiu varpų gaudesy. Ne šiandien, kai jie visi iškart skambėjo; tai buvo paprasčiausias skambinimas. Bet va šičia, tame kampelyje, kur varpų gaudesys sklinda tarsi iš dangaus ir ilgai ilgai aidi... arba laukų ramybėje, kai jis girdėti iš kažkur toli toli - tada aš girdžiu savo balsus.
Katedros laikrodis išmuša ketvirtį.
Klausyk! (Apimta ekstazės) Girdi? "Brangus dievo kūdiki" - lygiai taip, kaip tu sakai. O mušdamas pusvalandį jis sakys: "Būk drąsi, nepasiduok!" Tris ketvirčius skambins, sakydamas: "Aš tavo parama." Bet kai praeina valanda ir didysis varpas atskambina "Dievas apsaugos Prancūziją", - tuomet šventoji Margarit air šventoji Kotryna, o kartais net ir pats arkangelas Mykolas man pasako tokių dalykų, kurių aš iš anksto nežinau. Tada, ak tada...
D i u n u a (petraukia ją maloniai, bet neužjausdamas). Tada, Žana, varpų gaudesy mes išgirstame viską, ką tik norime išgirsti. Man nesmagu klausyti, kad tu kalbi apie savo balsus. Ir aš, ko gero, tikrai pagalvočiau, kad esi kvaištelėjusi, jei nebūčiau pastebėjęs, jog sugebi visai protingai paaiškinti savo veiksmus, nors ir girdžiu, kaip kitiems sakai, jog pildai tik šventosios Kotrynos įsakymus.
Ž a n a (piktai). Na, aš juk privalau ieškoti paaiškinimų, nes tu netiki mano balsais. Bet pirmiau aš išgirstu balsus, o tik vėliau randu paaiškinimus. Nori - tikėk, nori - netikėk.
<..>
K a r o l i s. Ak, tavo balsai, tavo balsai!.. Kodėl tie balsai nekalba į mane? Aš karalius, o ne tu.
Ž a n a. Jie kalba ir į tave,tik tu jų negirdi. Tu niekad nesėdėjai laukuose vakare ir neįsiklausei į juos. Kai skambina "viešpaties angelą", tu persižegnoji, ir tiek. Bet jeigu pasimelstum iš visos širdies ir, varpams nuskambinus, įsiklausytum į jų aidą, sklindantį ore, tai ir tu išgirstum tuos balsus. (Ūmai nuo jo nusigręžia) Bet kokių balsų tau reikia, kai tą pat gali pasakyti paprasčiausias kalvis: kalk geležį, kol karšta. Aš gi sakau: reikia tučtuojau pulti Kompjeną ir išvaduoti jį kaip ir Orleaną. Tada ir Paryžius atkels mums savo vartus. O jei ne, mes juos išlaušime. Ko verta tavo karūna be sostinės?
<..>
Bernard Shaw, Bernardo Šo "Šventoji Joana"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą